Kiekvienas žmogus turi didesnį ar mažesnį atsakomybės jausmą. Jį turėti yra būtina norint sėkmingai gyventi suaugusiojo gyvenimą : dirbti darbus, išlaikyti namus, sukurti šeimą, puoselėti santykius. Tačiau žmogus dažnai jaučiasi prislėgtas ir nebepakelia būsenos, kai atsakomybė yra jaučiama už viską, kas tik bevyksta aplinkui. Tada ateina toks jausmas, kuris vadinamas nepasitikėjimu savimi (o šiuolaikiniame pasaulyje tai yra pražūtinga).
Vaikystėje vaikas jaučiasi saugus ir nejaučia jokio streso ar atsakomybės, ypač už tokias situacijas kuriose jis ir negalėtų niekaip padėti. Taip yra todėl, nes vaikas žino, kad turi tėvus, kurie yra stipresni už jį ir juo pasirūpins visose situacijose. Kai žmogus užauga, šis nuostabus saugumo jausmas dingsta, nes tarsi nebėra nieko, kas galėtų juo pasirūpinti. Tačiau tai ne tiesa: jei žmogus, visai nesvarbu koks jo amžius, turi Dievą, jis visuomet jausis saugus ir patikimose rankose. Juk ne be reikalo Dievą vadiname Tėvu..
Pasitikėjimas Dievu padeda pasitikėti žmogui savo paties jėgomis, nes tuomet jis yra ne vienas, bet su pačia galingiausia palyda. Visuose dalykuose pasitikėti Dievu- tai reiškia visada ir visur tvirtai tikėti, kad esi būtent ten, kur ir turi būti, ir svarbiausia- kad nesi vienas. Tuomet tu pasitiki Dievo vedimu ir Jo įtaka Tavo gyvenime. Tai nėra lengva, nes yra plona riba tarp visiško žmogaus atsipalaidavimo bei nieko nedarymo (laikymosi posakio: „Dievas davė dantis- duos ir duonos“ -taigi man nereikia nieko daryti), ir pasitikėjimo tik savimi, ir tik savo jėgomis. Visada yra geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones, ir ne tik aplinkinius, bet ir į save patį. Ir taip sakau ne aš, bet taip sako Viešpats: “Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties. Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.“(Jeremijo pranašystė 17, 5-6 ).
Kaip tuomet nenuklysti nei į kairę, nei į dešinę, ir atskirti kur yra žmogaus dalia, o kur Dievo?
Yra pasakojimas apie vieną žmogelį, kuris gyveno ant ežero kranto. Vieną dieną pakilo potvynis ir apsėmė žmogaus namus. Netrukus jam padėti atplaukė žmonės su valtimi ir pasiūlė pagalbą, bet šis atsisakė: „Man nereikia pagalbos- mane išgelbės Dievas.“ Paskui vanduo dar labiau pakilo, ir jo gelbėti atplaukė dar viena valtelė, bet žmogelis ir šįkart atsakė: „Man nereikia pagalbos, nes mane išgelbės pats Dievas.“ Po kiek laiko praplaukė jau trečia valtelė ir žmonės jam siūlė pagalbą, nes vanduo jau buvo apsėmęs viską. Žmogus ir vėl jiems atsakė: „ Aš laukiu Dievo pagalbos- tai Jis mane išgelbės.“ Po kiek laiko tas žmogelis paskendo ir kai jau buvo danguje, susitikęs Dievą, sako: „Kodėl gi Tu manęs neišgelbėjai? Aš juk laukiau ir tikėjau?“ O Dievas atsakė žmogui: „ Aš tau tris kartus siunčiau pagalbą, o tu jos atsisakei.“
Pasitikėti Dievu yra labai gera, bet tai išlaikyti sunku. Įvairiausios gyvenimiškos situacijos dažnai atitraukia nuo pasitikėjimo Dievu net ir stipriai tikinčius žmones. Viena dažniausių situacijų būna, kada žmogus ko nors siekia, deda daug pastangų, o kai pasiseka pasiekti tikslą ir būna apdovanotas, sau manosi, kad tai yra tik jo nuopelnas: „tik per savo darbą tai pasiekiau“. Iš dalies tai yra tiesa: be žmogaus pastangų tikrai nebūtų nieko gavęsi, bet ir be Dievo pritarimo-taip pat, nes „Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.“( Psalmių knyga 127, 1 )